Iš pradžių tai atrodė kaip trumpas uždelsimas.
Niekas nelūžo ir niekas nekėlė balso. Tiesiog vienoje vietoje judėjimas sulėtėjo labiau nei įprastai — ir to pakako, kad dėmesys užkibtų. Žmonės sustodavo be aiškios priežasties, grįždavo kelis žingsnius atgal, susižvalgydavo. Tarpai tarp žodžių ilgėjo. Pokalbiai nenutrūko — jie prarado kryptį.
Keliautojas tai pastebėjo iš ritmo. Iš to, kaip diena staiga iškrito iš įprasto žingsnio.
Prie sandėlio pastogės stovėjo vežimas. Ne apvirtęs ir ne sulaužytas — tiesiog sustojęs ten, kur jam nebuvo skirta stovėti ilgai. Grūdų maišai jau buvo nuimti ir sukrauti šalia netvarkinga krūva. Medinė ašis atrodė sveika, bet laikė svorį prastai: pakakdavo pridėti daugiau — ir vežimas sėsdavo, pasviręs, tarsi būtų pavargęs per anksti.
— Jei paliksime čia, sušlaps, — pasakė vienas darbininkas.
— Jei tempsime toliau — subyrės, — atsakė kitas.
— Galima išardyti ir surinkti iš naujo.
— Tam prireiks pusdienio.
Balsai skambėjo ramiai. Niekas iš tiesų nesiginčijo. Kiekvienas sakė protingus dalykus — ir būtent todėl pokalbis nejudėjo pirmyn. Bet kuris sprendimas tempė paskui save naujas kliūtis, ir niekas nenorėjo būti tas, kuris pasirinks ne tobulą variantą.
Keliautojas stovėjo nuošalyje ir stebėjo. Jį domino ne grūdai ir ne vežimas, o tai, kiek ilgai tvarka gali leisti sau smulkų nesutvarkytumą, kol jis pradės trukdyti viskam kitam.
Prie vežimo priėjo smuklės savininkė — našlė, atsakinga už tiekimus ir atsargas. Tai buvo matyti iš jos žvilgsnio: ji žiūrėjo ne į žmones, o į galimas pasekmes. Ji pritūpė, palietė ašį, perbraukė ranka per medį.
— Jei dabar to neišspręsime, vakare bus blogiau, — tarė ji.
— Dabar visi užimti, — atsakė jai. — Galime grįžti vėliau.
Ji nesiginčijo. Tiesiog sulaikė žvilgsnį ties vežimu ilgiau, nei reikėjo.
***
Alchemikas pasirodė be jokio perspėjimo.
Jis nepriėjo — tiesiog atsidūrė šalia, tarsi būtų buvęs čia visą laiką. Keliautojas pastebėjo jį ne iš karto. Iš pradžių — iš tylos. Pokalbis nenutrūko, bet tapo nereikalingas. Žmonės nutilo patys, lyg klausimas jau būtų gavęs atsakymą.
Alchemikas buvo apsirengęs paprastai, be ženklų ir skirtumų. Jo judesiai buvo tikslūs ir ramūs — kaip žmogaus, įpratusio dirbti su užduotimis, o ne su abejonėmis. Jis pritūpė, apžiūrėjo ašį, paspaudė medį, patikrino tvirtinimus.
— Perkrauta, — tarė jis tyliai. — Nesulūžę. Kol kas.
— Ką daryti? — paklausė smuklės savininkė.
— Nuvežti, — atsakė alchemikas. — Bet ne taip, kaip planavome.
Jis apsidairė. Ne ieškodamas patarimo — ieškodamas išteklių. Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties maišais, tada ties gretimu vežimu, paskui ties žmonėmis, stovinčiais be darbo.
— Nuimkite pusę, — pasakė jis. — Likusius perkelkite ten.
— Ten ir taip pilna apkrova.
— Šiandien bus nepilna.
Jis kalbėjo ramiai, be spaudimo. Neįsakinėjo — fiksavo. Prieštaravimų nekilo ne todėl, kad jis būtų buvęs svarbiausias, o todėl, kad buvo aišku: jis jau nuėjo tą svarstymų kelią, į kurį kiti dar tik ruošėsi žengti.
Žmonės sujudėjo. Maišai buvo perkelti, ašis laikinai paremta skoba, svoris perskirstytas. Viskas užtruko mažiau laiko nei ankstesnis pokalbis.
Vežimas pajudėjo. Lėtai, atsargiai — bet pajudėjo.
— Iki vakaro atlaikys, — tarė alchemikas. — Rytoj reikės keisti.
— O jei rytoj nepavyks? — paklausė kažkas.
— Tada rytoj bus kita užduotis, — atsakė jis.
Tai neskambėjo nei kaip grasinimas, nei kaip pažadas. Tiesiog kaip faktas.
Keliautojas stebėjo atidžiai. Jį nustebino ne pats sprendimas — jis buvo logiškas. Jį nustebino tai, kaip greitai pasaulis su juo sutiko, tarsi būtent šio žmogaus ir būtų laukęs.
***
Prie alchemiko priėjo valdytojas — žmogus, atsakingas už tvarką, įsakymus ir sprendimų įforminimą. Iš jo laikysenos buvo aišku: jis įpratęs, kad žodžiai turėtų svorį.
— Tiekimas vėluoja, — tarė valdytojas be priekaišto.
— Ne, — atsakė alchemikas. — Jis perskirstytas.
— Tai reikia užfiksuoti.
— Fiksuokite, — ramiai tarė alchemikas. — Vis tiek bus dirbama taip.
Valdytojas patylėjo, tada linktelėjo.
— Ne visiems tai patiks.
— Visiems užteks, — atsakė alchemikas. — Nepasitenkinimą bus galima įforminti vėliau.
Keliautojas tai pastebėjo iš karto: veiksmas jau buvo įvykęs, o tvarka tik vijosi jį žodžiais.
Smuklės savininkė grįžo.
— Mes vėl imame iš rezervo, — pasakė ji.
— Taip.
— Jis mažėja.
— Žinau.
Alchemikas toliau neaiškino. Ne todėl, kad negalėtų — todėl, kad laikė tai nereikalinga. Jis žinojo šio sprendimo kainą ir vis tiek pasirinko būtent jį.
***
Kai viskas baigėsi, žmonės greitai išsiskirstė. Vežimas išvažiavo, maišai rado savo vietą, pokalbiai grįžo prie įprastų temų. Aikštė vėl ėmė veikti lygiai, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Visi buvo patenkinti.
Keliautojas liko stovėti. Jis jautė keistą įtampą — ne nerimą, o subtilų poslinkį, tarsi būtų pamatęs vietą, kur pasaulis truputį apgavo pats save, ir padarė tai sąmoningai.
Jis priėjo arčiau.
— Tu dažnai taip sprendi? — paklausė jis.
— Aš nesprendžiu, — atsakė alchemikas. — Aš atidedu.
— Ką?
— Būtinybę keisti daugiau.
Keliautojas linktelėjo. Ne todėl, kad iki galo suprato — todėl, kad pajuto šių žodžių svorį.
— Tu teisus, — tarė jis.
— Žinau, — ramiai atsakė alchemikas.
Tame nebuvo pasitenkinimo savimi. Tik žmogaus, įpratusio būti teisiu ne iš įsitikinimų, o iš praktikos, ramybė.
Keliautojas žiūrėjo, kaip alchemikas nueina. Žmonės vėl dirbo, tarsi nieko nebūtų įvykę. Diena tęsėsi.
Ir tapo aišku, kas jį iš tiesų neramina.
Alchemikas buvo teisus.
Ir būtent todėl — pavojingas.
Ne dabar.
Ne šiems žmonėms.
Ne šiandien.