Į šią vietą neužsukdavo atsitiktinai.
Net kelias į ją buvo sutvarkytas taip, kad nereikalingi žingsniai atkrisdavo savaime. Siauras praėjimas tarp pastatų, akmeniniai laiptai, nutrinti ne laiko, o pastovumo. Čia nebuvo maisto kvapo, turgaus triukšmo ar balsų. Oras laikėsi sausas ir lygus, tarsi ir jis būtų tvarkomas.
Keliautojas šią vietą pastebėjo ne iš karto. Iš pradžių — iš judėjimo nebuvimo. Ten, kur miestas veikė be pertraukų, čia viskas tarsi sulaikė kvėpavimą. Žmonės praeidavo pro šalį, bet neužeidavo. Tie, kurie kilo laiptais, darė tai be skubos ir be kalbų, lyg iš anksto žinotų: viduje žodžių neprireiks.
Jis sustojo prie įėjimo.
Durys buvo atviros. Ne kviečiančios — tiesiog neužrakintos. Tai buvo svarbus skirtumas. Viduje nelaukė lankytojų, bet ir jų nebijojo.
Keliautojas įėjo.
Patalpa pasirodė didesnė, nei atrodė iš išorės. Aukštos sienos, lentynos nuo grindų iki lubų, ritiniai, knygos, lentelių ryšuliai, tvarkingai sudėti į skyrius. Čia nebuvo dulkių. Ne todėl, kad jas kasdien valytų — tiesiog niekas negulėjo be reikalo.
Žmonės dirbo tylėdami. Keli raštininkai sėdėjo prie ilgų stalų, perrašinėjo tekstus, tikrino įrašus, darė pastabas paraštėse. Jie nepakėlė galvų, kai jis įėjo. Tai nebuvo panieka — tiesiog jų dėmesys buvo užimtas tuo, kas reikalavo visiško susitelkimo.
Keliautojas praėjo tarp stalų, stengdamasis netrukdyti. Jis jautėsi čia kitaip nei aikštėje. Ten jis buvo perteklinis, bet nepastebimas. Čia — perteklinis ir pernelyg pastebimas, net jei į jį niekas nežiūrėjo.
Salės gilumoje, prie atskiro stalo, sėdėjo moteris. Jos nebuvo įmanoma nepastebėti, bet taip pat nebuvo aišku, kuo ji skyrėsi. Ne drabužiais — jie buvo tokie pat paprasti kaip kitų. Ne padėtimi — ji neiškilo virš kitų. Skirtumas buvo tame, kaip aplink ją egzistavo erdvė.
Raštininkai kreipdavosi į ją retai. Bet kai kreipdavosi — laukdavo atsakymo tylėdami. Ji neskubėjo. Pirmiausia skaitydavo, paskui galvodavo, ir tik tada kalbėdavo. Kartais — nekalbėdavo visai.
Tai buvo raštininkų mokyklos vadovė.
***
Keliautojas ne iš karto prie jos priėjo. Jis sustojo nuošalyje, stebėdamas. Jį domino ne tai, kas čia saugoma, o tai, kaip su tuo elgiamasi. Nieko neatrodė slapta. Ir vis dėlto buvo aišku: ne viskas skirta bet kokiam žvilgsniui.
Jis paėmė nuo lentynos artimiausią ritinį. Tas pasirodė įprastas: tiekimų sąrašas, datos, parašai. Nieko neįprasto. Jis padėjo jį atgal ir paėmė kitą. Trečią. Ketvirtą. Visi jie dėliojosi į suprantamą vaizdą. Per daug suprantamą.
Keliautojas suprato, kas jį neramina.
Čia buvo žinoma ne tik tai, kas įvyko.
Čia buvo žinomas ir tvarkos principas, kuriuo tai vyko.
Jis priėjo arčiau.
— Tu atsakai už šią vietą? — paklausė jis, sustodamas tokiu atstumu, kuris nepažeidė jos erdvės.
Raštininkų mokyklos vadovė pakėlė žvilgsnį. Ne nustebusį. Ne budrų. Tiesiog dėmesingą.
— Už tvarką joje, — atsakė ji.
— Ir už tai, kas čia saugoma?
— Už tai, kad tai būtų prieinama, kai prireiks.
Atsakymas buvo tikslus. Ir kartu — nieko nepasakantis.
Keliautojas patylėjo, tada uždavė kitą klausimą.
— Tu žinai, kas vyksta mieste?
— Žinau.
— Ir kas vyks?
Ji pažvelgė į jį ilgiau nei įprastai.
— Aš žinau, kokie sprendimai ruošiami, — tarė ji galiausiai. — Ir kurie jau įforminti, bet dar nepaskelbti.
Tai nuskambėjo ramiai. Be pasididžiavimo. Be nerimo. Kaip faktas, nereikalaujantis paaiškinimų.
— Tada tu žinai, kuo tai baigsis?
— Aš žinau, kuo tai gali baigtis.
Keliautojas pajuto, kaip viduje kyla dirginimas. Ne pyktis — kažkas šaltesnio.
— Ir tu nieko nedarai? — paklausė jis.
Ji neatsakė iš karto. Pirmiausia uždarė knygą, kurią laikė, padėjo ją ant stalo ir tik tada vėl pažvelgė į jį.
— Aš darau tai, ką turiu daryti, — tarė ji. — Aš saugau žinojimą.
— Bet žinojimas nieko nekeičia, jei apie jį tylima, — pasakė Keliautojas.
Ji šiek tiek palenkė galvą, lyg pripažindama formuluotės tikslumą.
— Keičia, — atsakė ji. — Tiesiog ne iš karto.
— Ne laiku, — paprieštaravo jis.
— Laiku žinojimui, — pasakė ji. — Ne visada laiku žmonėms.
Jis suprato, kad ginčijasi ne su žmogumi, o su pozicija. Ir tai erzino labiau.
— Tu galėtum perspėti, — tarė Keliautojas. — Pasakyti tiems, kurie priima sprendimus.
— Jie žino.
— Tada pasakyti tiems, kurie už juos mokės.
— Jie nenorės žinoti.
Tai buvo pasakyta be pasmerkimo. Kaip stebėjimas.
— O tu? — paklausė jis. — Tu nori?
Ji pažvelgė į lentynas, į įrašus, į žmones prie stalų.
— Aš noriu, kad kai viskas pasikeis, būtų aišku, kaip tiksliai tai įvyko, — tarė ji. — Kad vėliau niekas nesakytų, jog nežinojo.
Keliautojas nutilo. Jis pajuto, kad pokalbis atsiremia į sieną — ne iš užsispyrimo, o iš principo.
— Tu supranti, kad tylėjimas — taip pat pasirinkimas? — paklausė jis.
— Suprantu, — atsakė ji. — Todėl ir tyliu.
***
Ji atsistojo ir priėjo prie vieno iš stalų. Paėmė dokumentų ryšulį, pervertė, tada ištiesė vieną lapą raštininkui.
— Perrašyti. Sutikrinti datas. Pašalinti prieštaravimus.
Raštininkas linktelėjo ir ėmėsi darbo.
— Apie ką tai? — paklausė Keliautojas.
— Apie pareigų paskirstymą, — atsakė ji. — Formaliu lygmeniu — apie tvarką.
— O iš esmės?
— Apie tai, kas atsakys, kai kas nors nueis ne taip.
Ji pažvelgė į jį tiesiai.
— Šie sprendimai dar nepaskelbti. Bet jie jau veikia.
— Ir tu tai žinai.
— Aš tai fiksuoju.
Keliautojas suprato, kas jį iš tiesų gąsdina.
Čia žinojimas nebuvo įtakos įrankis.
Čia jis buvo liudijimas.
— Tu nebijai, kad vėliau pasakys, jog tu galėjai tai sustabdyti? — paklausė jis.
Ji lengvai gūžtelėjo pečiais.
— Pasakys, — atsakė ji. — Ir bus savaip teisūs.
***
Keliautojas stovėjo tyloje, klausydamasis, kaip girgžda plunksnos, kaip verčiami puslapiai. Visa tai buvo pernelyg ramu tam, kas artėjo.
— Tada kam tau visa tai? — tyliai paklausė jis. — Jei tu žinai ir tyli?
Raštininkų mokyklos vadovė žiūrėjo į jį ilgai. Ilgiau nei anksčiau.
— Todėl, kad kai pasaulis griūva, — tarė ji, — pirmiausia dingsta aiškumas.
— Ir tu nori jį išsaugoti?
— Aš noriu, kad jis liktų įmanomas.
Jis suprato, kad atsakymo, kuris jį patenkintų, nebus.
— Tu laikai tai teisinga? — paklausė jis.
Ji neatsakė iš karto.
— Aš laikau tai neišvengiama, — tarė ji galiausiai.
Keliautojas linktelėjo. Ne sutikdamas — suprasdamas.
Kai jis išėjo, miesto triukšmas pasirodė garsesnis nei anksčiau. Ne todėl, kad kas nors būtų pasikeitę — tiesiog dabar jis žinojo, kas slypi už šio triukšmo.
Tai buvo pirmasis iš tikrųjų nerimą keliantis pojūtis.
Pasaulis veikė.