Keliautojas atsidūrė čia ne todėl, kad būtų norėjęs patekti būtent čia.
Tiesiog vieną akimirką kelias nustojo būti keliu ir tapo sprendimu.
Pastarosiomis dienomis jis ėjo be tikslo ir be skubos. Iš pradžių žmogus eina kažkur todėl, kad taip susiklosto aplinkybės. Vėliau — todėl, kad pripranta. O galiausiai lieka tik pats judėjimas, nebereikalaujantis paaiškinimų. Keliautojas keldavosi anksti, kai oras dar būdavo tirštas ir šaltas, o mintys nespėdavo susivienyti į aiškias formules. Jis valgė tai, kas likdavo, gėrė vandenį, susiverždavo krepšio diržą ir žengdavo pirmą žingsnį — visada tokį patį, tarsi kartotų iš anksto išmoktą judesį.
Šiandien jis pabudo po medžiu, augusiu pernelyg arti šlaito, kad galėtų būti patikima pastogė, ir pernelyg įprastu, kad taptų orientyru. Tokios vietos nelaikomos pavojingomis — ir būtent todėl jose neužsibūnama ilgai. Keliautojas kurį laiką gulėjo, žiūrėdamas į šakas, kurios neapsaugojo nuo vėjo, ir galvojo, kad pasaulis apskritai sutvarkytas panašiai: atrodo stabilus tol, kol nepradedi žiūrėti atidžiau.
Jis atsistojo, nusikratė dulkes nuo drabužių ir nuėjo toliau, tarsi tęstų vakar pradėtą žingsnį.
Kelias buvo taip išmindžiotas, kad atrodė beveik akmeninis. Dulkės laikėsi žemai, nekildamos aukščiau kulkšnių, lyg ir jos žinotų leistiną ribą. Pakraščiais driekėsi vežimų vėžės, kanopų žymės, seni batų pėdsakai. Nieko naujo.
Pasaulis čia gyvavo seniai ir be Keliautojo.
Kartais jis sustodavo — ne iš nuovargio, o tam, kad įsiklausytų. Kelias atsakydavo noriai: kažkur girgždėdavo medis, kažkur dusliai susidurdavo metalas, pasigirsdavo trumpas šūktelėjimas. Viskas vyko nepriklausomai nuo jo. Tai suteikė keistą ramybę. Jo buvimas nekeičia piešinio. Jis buvo perteklinis — ir tame nebuvo priešiškumo.
Keliautojas nešėsi tik tai, ką buvo galima panešti. Nuzulintas krepšys ant peties, peilis, virvė, kelios monetos, drabužių pamaina, daiktai, kurių paskirtį jis kartais pamiršdavo. Tai nebuvo nerūpestingumas — greičiau pasitikėjimas atsitiktinumu. Jei ko nors prireiks, vadinasi, tai atsiras. Jei ne — vadinasi, galima apsieiti.
Iki vidurdienio kelias tapo platesnis. Tokiais nevaikštoma šiaip sau. Tokiais arba grįžtama, arba išeinama ilgam. Keliautojas nesirinko krypties sąmoningai. Jis ėjo ten, kur vedė nuolydis.
***
Ribos jis nepastebėjo.
Nebuvo nei vartų, nei sargybos, nei ženklo su žemės pavadinimu. Tiesiog oras pasikeitė — tapo tirštesnis, dėmesingesnis, lyg pati erdvė būtų leidusi sau akimirkai įsižiūrėti į atvykėlį. Keliautojas sustojo, pats nežinodamas kodėl, ir apsižvalgė.
Kalvos. Išmindžiotas takas. Akmenys. Žolė. Drėgnos žemės kvapas. Viskas atrodė įprasta — ir vis dėlto viduje kilo jausmas, kad jis arba pavėlavo, arba atėjo per anksti.
— Na štai, — tarė Keliautojas garsiai, tikrindamas savo balso skambesį.
Balsas buvo tas pats. Tai šiek tiek nuramino.
Po kurio laiko pasirodė sienos. Ne iš karto — pirmiausia šešėlis, paskui akmens iškyšos, ir tik tada vartai, patamsėję nuo laiko. Jie buvo atviri. Sargyba stovėjo ramiai, be demonstratyvaus griežtumo. Žvilgsnis buvo greitas, vertinantis, bet nekibus.
— Iš kur?
— Iš toli.
— Kur eini?
— Kol kas — čia.
Atsakymai buvo priimti be patikslinimų. Nieko neužrašė. Niekas nesulaikė.
— Eik.
Miesto viduje alsavo įprastas gyvenimas. Aikštė buvo užsiėmusi darbu: iškraudinėjo grūdų maišus, tyliai ginčijosi dėl kainos, vaikai bėgiojo tarp suaugusiųjų, niekam netrukdydami. Kvepėjo duona, dūmais ir šiltu maistu. Moteris tikrino prekes, kažką pasižymėdama lentelėje. Nurodymai skambėjo trumpai ir buvo vykdomi iš karto.
Žmonės žinojo, kur eina.
Keliautojas — ne.
Jis perėjo aikštę lėtai, neužsibūdamas. Į jį nežiūrėjo ilgiau nei į bet kurį kitą praeivį. Tai nebuvo abejingumas — tai buvo tvarka. Kiekvienas buvo užsiėmęs savo visumos dalimi, ir papildomiems klausimams neliko laiko.
Kažkur buvo kalbama apie sprendimus. Ne garsiai, be svarstymų. Tiesiog kaip apie faktą, kuris jau priimtas.
Pasaulis veikė.
***
Keliautojas sustojo aikštės pakraštyje, atsirėmė į šaltą akmenį ir pastatė šalia krepšį. Jis stebėjo, kaip judėjimas nesustoja nė akimirkai. Net pauzės čia buvo įrašytos į bendrą ritmą.
Jis pastebėjo, kad niekas nesiblaško. Žmonės neskubėjo, bet ir nedelsė. Kiekvienas žingsnis buvo pagrįstas ankstesniu. Tai buvo tvarka, kuriai nereikėjo patvirtinimų.
Pro šalį praėjo žmogus su tankiais drabužiais, lydimas kelių kitų. Jo klausėsi. Šiek tiek vėliau — moteris, prižiūrinti tiekimus. Pas ją kreipėsi su klausimais, bet nesiginčijo. Visa tai vyko be įtampos, be spaudimo, tarsi miestas jau seniai būtų išmokęs savo pačio logiką.
Keliautojas suprato, kas jį iš tiesų palietė.
Pasauliui jo nereikėjo.
Ne todėl, kad jis būtų priešiškas — todėl, kad buvo savipakankamas.
Jis galėjo dingti taip pat nepastebimai, kaip ir pasirodė, ir niekas nepasikeistų. Ši mintis nebuvo žeidžianti. Ji buvo tiksli.
***
Jis liko stovėti, kol saulė ėmė leistis. Diena pamažu švelnėjo, tarsi nenorėtų išgąsdinti savo paties ritmo. Keliautojas jautė, kaip viduje lėtai pasislenka kažkas svarbaus: nuo paprasto buvimo prie dėmesio, kuris jau nebeatsitrauks.
Jis buvo čia.
Tačiau nebuvo būtinas.
Tame nebuvo nei pažeminimo, nei palengvėjimo. Tik aiškumas, ateinantis be žodžių. Jis galėjo bet kada išeiti. Galėjo pasilikti. Pasaulis neprieštarautų nei vienam pasirinkimui.
Ir vis dėlto Keliautojas pasiliko. Ne todėl, kad tikėtųsi vietos — tiesiog todėl, kad kita kelionė dar neprasidėjo. Jis stebėjo, kaip žmonės praeina pro šalį, kaip sprendimai priimami be jo, kaip tvarka laikosi ant tų, kurie joje gyvena jau seniai ir jau pradeda pavargti, nors dar to nepripažįsta.
Tai nebuvo istorija apie Keliautoją.
Tai buvo pasaulio istorija.
O jis tik žengė į ją.
Pasaulis stovėjo.
Kol kas.