Rytas mieste prasidėdavo vienodai.
Ne nuo triukšmo ir ne nuo judėjimo — nuo aiškumo. Žmonės žinojo, ką jiems daryti, dar prieš išeidami iš namų. Vieni ėjo į sandėlius, kiti — prie vartų, dar kiti — į dirbtuves. Ne todėl, kad taip norėjo, o todėl, kad taip buvo sutvarkyta.
Akmeninėje salėje be puošmenų rinkosi tie, kurių darbas nebuvo nei gamyba, nei rūpestis, o sprendimų įforminimas. Čia nebuvo svarstoma, kas teisinga. Čia buvo fiksuojama, kas bus padaryta.
Valdytojas stovėjo prie stalo su dokumentais. Ne sėdėjo ir ne pabrėžė savo padėties. Jis stovėjo, remdamasis į paviršių, kaip žmogus, įpratęs pasitikėti ne žodžiais, o struktūra.
— Pradėkime, — tarė jis.
Ir to pakako.
***
Reikalas buvo paprastas.
Ginčas tarp dviejų tiekėjų. Vienas vėlavo su preke, kitas gavo mažiau, nei tikėjosi. Faktų niekas neneigė. Klausimas buvo ne kas įvyko, o kaip tai užfiksuoti taip, kad sistema vėliau nesutriktų.
Vienas kalbėjo apie orą.
Kitas — apie kelią.
Abu buvo teisūs.
Valdytojas klausėsi tylėdamas. Jis nepertraukinėjo ir neuždavinėjo nereikalingų klausimų. Jis žinojo, kurie žodžiai neša informaciją, o kurie — tik pasiteisinimą.
— Prekė bus priimta su vėlavimu, — tarė jis galiausiai. — Atsakomybė padalijama. Kompensacija — iš rezervo.
Vienas iš tiekėjų norėjo dar ką nors pridurti.
— Sprendimas priimtas, — pasakė valdytojas.
Balsas nepakilo.
Tačiau pokalbis baigėsi.
Sprendimas nebuvo idealus.
Tačiau jis leido judėti toliau.
***
Po potvarkio nebuvo diskusijų.
Žmonės išeidavo ir pradėdavo veikti. Vieni su nepasitenkinimu, kiti su palengvėjimu, bet visi — vienodai greitai. Čia nereikėjo sutikimo. Reikėjo vykdymo.
Tai neatrodė žiauru.
Tai atrodė efektyvu.
— Taip bus paprasčiau, — tarė vienas raštininkas, suvyniodamas dokumentus.
— Nebūtinai geriau, — atsakė kitas.
— Bet greičiau.
Šiai frazei nereikėjo gynimo.
Ji seniai buvo tapusi praktikos dalimi.
***
Iki vidurdienio pokyčiai tapo pastebimi.
Tiekimai išsilygino. Eilės sutrumpėjo. Ginčai dingo ne todėl, kad dingo priežastys, o todėl, kad ginčytis tapo beprasmiška. Sprendimai jau egzistavo.
Valdytojas perėjo per aikštę. Jo nelydėjo sargyba. Erdvė pati atsitraukdavo aplink jį — ne iš baimės, o iš įpročio.
Prie jo priėjo žmogus, atsakingas už praktinius sprendimus. Jie apsikeitė keliais žodžiais — trumpai, be patikslinimų.
— Tai paspartins procesą, — tarė vienas.
— Tai bus užfiksuota, — atsakė valdytojas.
To pakako.
Žinojimas nepakeitė valdžios.
Valdžia nesiginčijo su žinojimu.
Jie vienas kitą įformino.
***
Vėliau, pastatų šešėlyje, valdytojas sustojo šalia žmogaus, kuriam svarbiausia buvo: taip priimta.
— Žmonės nepatenkinti, — tarė šis.
— Žmonės visada nepatenkinti, — atsakė valdytojas.
— Anksčiau jie galėjo tikėtis.
— Ir dabar gali. Tvarkos.
Tas patylėjo.
— Ne viską reikia spręsti iš karto.
— Viskas, kas neišspręsta, tampa problema, — atsakė valdytojas.
Tai nebuvo ginčas.
Tai buvo pasaulių išsiskyrimas.
***
Vakarui artėjant miestas veikė tolygiau nei ryte.
Žingsniai tapo tvirtesni. Balsai — tylesni. Žmonės nustojo dairytis. Tvarka padarė savo darbą. Ji nepadarė visų patenkintų — ji padarė visus nuspėjamus.
Tvarka neklausė, ar ji teisi.
Ji fiksavo sprendimus ir judėjo toliau.
Jei ji klysdavo —
tai pasimatydavo vėliau,
kai klaida jau būdavo įforminta,
įrašyta į dokumentus
ir paskirstyta tarp atsakingųjų.
Miestas stovėjo.
Veikė.
Pakluso.