Į šią vietą ateidavo ne todėl, kad reikėtų ką nors spręsti.
Čia rinkdavosi tada, kai norėdavo įsitikinti, jog pasaulis vis dar yra savo vietoje. Akmeninis pastatas stovėjo kiek atokiau nuo pagrindinių gatvių — ne paslėptas, bet ir ne primygtinai siūlantis save. Jo neapeidavo ir specialiai neieškodavo. Jis tiesiog buvo. Kaip orientyras, prie kurio nereikia tiesti kelio, nes jis visada šalia.
Rytui artėjant žmonės ėmė rinktis mažomis grupelėmis. Neskubėdami. Be kalbų pakeliui. Tie, kurie ėjo kartu, prieš įėjimą sulėtindavo žingsnį, tarsi derindamiesi prie bendro ritmo. Niekas neskubėjo užimti geresnės vietos — čia nebuvo geresnių vietų.
Viduje kvepėjo akmeniu ir senu medžiu. Žvakės degė tolygiai, nerūkstančios. Jų neuždegdavo dėl grožio — taip buvo priimta. Salė buvo paprasta: suolų eilės, pakyla priekyje, nieko nereikalingo. Čia neieškojo įspūdžių. Čia ieškojo patvirtinimo.
Keliautojas įėjo kartu su kitais. Jis nežinojo, kodėl atėjo, bet suprato, kodėl pasiliko. Po dienų, pripildytų sprendimų, žinojimo ir tvarkos, ši vieta siūlė kai ką kita — paaiškinimą be būtinybės rinktis.
***
Kai visi susėdo, niekas nedavė ženklo pradėti. Tiesiog vieną akimirką pokalbiai nutilo. Ne vienu metu, bet pakankamai arti, kad tyla nebūtų sulaužyta.
Kunigas išėjo į priekį.
Jo apranga iš karto skyrėsi nuo kitų.
Ne prabanga — forma. Tamsus apdaras, švarus ir kruopščiai išsaugotas, krito lygiai, be raukšlių. Galvos apdangalas slėpė plaukus ir darė veidą griežtesnį, nei jis buvo iš tikrųjų.
Jis nenešė daiktų, reikalaujančių dėmesio. Jis nekėlė balso, kad būtų išgirstas. Čia ir taip klausėsi.
— Mes susirinkome taip, kaip rinkdavomės anksčiau, — ramiai tarė jis. — Ne todėl, kad nutiko kas nors naujo. O todėl, kad niekas neturi būti nauja.
Žmonės nereagavo. Nekinkavo galvomis. Nesidairė. Jie žinojo šiuos žodžius. Ir tame slypėjo jų jėga.
— Tvarka laikosi ne vien sprendimais, — tęsė kunigas. — Ji laikosi atmintimi. Tuo, kas jau buvo patikrinta. Tuo, kas atlaikė laiką.
Jis kalbėjo lėtai, darydamas pauzes ne dėl efekto, o dėl tikslumo. Kiekvienas žodis gulė ant jau esančios vietos.
— Mes taip darome ne todėl, kad tai vienintelis būdas.
— Mes taip darome todėl, kad taip darė prieš mus.
Salėje buvo tylu. Ne įtempta — ramu.
***
Kunigas peržvelgė salę. Jis neieškojo patvirtinimo. Jis ieškojo supratimo — ir rasdavo jį be pastangų.
— Jūs klausiate, kodėl mes nekaitaliojame tvarkos kiekvieną kartą, kai kyla abejonė, — tarė jis. — Todėl, kad abejonė yra prastas patarėjas. Ji visada atsiranda anksčiau nei supratimas.
Jis nesakė „jūs klystate“. Jis sakė „mes tai seniai žinome“.
— Pasaulis išgyveno daug ką. Ne dėl naujų idėjų, o dėl to, kad ne visos idėjos buvo priimtos.
Kažkas ant suolo vos pajudėjo. Kažkas giliau įkvėpė. Šie judesiai buvo beveik nepastebimi, bet Keliautojas juos užfiksavo. Čia nesiginčijo. Čia sutikdavo iš anksto.
— Tradicija nėra draudimas, — tarė kunigas. — Tai riba. Ji parodo, kur galima eiti, negriaunant to, kas mus laiko kartu.
Jis padarė pauzę.
— Jei kiekvieną kartą klausinėsime „kodėl“, — tęsė jis, — vieną dieną nebegalėsime atsakyti „todėl“.
***
Keliautojas klausėsi atidžiai. Ne todėl, kad sutiktų — todėl, kad suprato logiką. Kunigo žodžiuose nebuvo kvailumo. Nebuvo melo. Buvo patirtis, sudėta iš metų kartojimų.
Jis apsidairė. Žmonės aplink atrodė ramūs. Užtikrinti. Šis paaiškinimas jiems suteikė atramą, kurios nesuteikė nei sprendimai, nei įsakymai. Čia nereikėjo suprasti — pakako prisiminti.
Ir vis dėlto viduje kažkas nesutapo.
Keliautojas pastebėjo, kad kunigas nė karto nepasakė, kada tradicija nustoja būti apsauga ir tampa kliūtimi. Jis kalbėjo apie praeitį taip, lyg ji negalėtų klysti.
***
Kai kalba artėjo prie pabaigos, niekas neplojo. To nereikėjo. Žmonės pradėjo kilti nuo suolų, ruošdamiesi skirstytis, kai staiga Keliautojas žengė žingsnį į priekį.
Judėjimas buvo menkas, bet pastebimas. Salėje vėl stojo tyla.
— Ar galima paklausti? — tarė jis.
Kunigas pažvelgė į jį ramiai. Ne nustebęs. Ne susierzinęs.
— Galima, — atsakė jis.
— Tu sakai, kad taip priimta, — tarė Keliautojas. — Ir kad tai patikrinta laiku.
— Taip.
— O jei laikas suklydo?
Klausimas nuskambėjo tyliai. Tačiau jis pakeitė tylą. Ji tapo kitokia — ne tuščia, o įtempta.
Kunigas neatsakė iš karto. Jis pažvelgė į Keliautoją atidžiai, tarsi svarstydamas, koks atsakymas čia tinkamas.
— Laikas neklysta, — galiausiai tarė jis. — Jis atrenka.
— Ką?
— Tai, kas neatlaiko, — atsakė kunigas. — Ir palieka tai, ką galima kartoti.
Keliautojas linktelėjo, bet neatsitraukė.
— O jei kas nors išliko ne todėl, kad buvo teisinga, o todėl, kad prie to priprato?
Salėje kažkas kostelėjo. Kažkas nusuko žvilgsnį.
***
Kunigas sudėjo rankas priešais save. Jo balsas liko lygus.
— Įprotis nėra silpnybė, — tarė jis. — Tai išgyvenimo forma.
— Net jei ji jau nebepadeda?
— Ji padeda išlaikyti žmones kartu, — atsakė kunigas. — O tai svarbiau nei atskiros klaidos.
— O jei kaina per didelė? — paklausė Keliautojas.
Kunigas pažvelgė į jį ilgai. Ilgiau nei anksčiau.
— Kaina visada didelė, — tarė jis. — Tiesiog ne visada matoma iš karto.
Jis padarė pauzę.
— Mes nesirenkame tarp teisingo ir neteisingo, — tęsė jis. — Mes renkamės tarp išsaugojimo ir lūžio.
***
Žmonės ėmė skirstytis. Lėtai. Be aptarimų. Šis pokalbis nereikalavo komentarų. Kiekvienas išgirdo tiek, kiek buvo pasirengęs išgirsti.
Keliautojas liko stovėti. Jis jautė, kad klausimas nebuvo atmestas — jis buvo atidėtas.
Kunigas priėjo arčiau.
— Tu ieškai atsakymų, — tyliai tarė jis.
— Aš ieškau ribos, — atsakė Keliautojas.
— Ribos matomos tik po to, kai jos peržengiamos, — tarė kunigas. — Ir ne visiems.
Keliautojas neatsakė.
Kai jis išėjo į lauką, diena tęsėsi kaip įprasta. Žmonės ėjo savais reikalais. Miestas gyveno.
Pasaulis veikė.